Gėda: jausmas, apie kurį sunkiausia kalbėti
Kaip geštalto terapija gali padėti įveikti gėdos jausmą. Gėda yra jausmas apie save, o ne apie poelgį. Gėda gimsta santykiuose ir Gėda gydosi santykyje.
Laura Zabilienė
10/10/20262 min read
Gėdą pažįstame visi, nors retai ją taip vadiname. Ji gali pasireikšti kaip karštis veide, noras pasislėpti, staiga pritilęs balsas ar mintis: „Kam aš apskritai prasižiojau?“ Kartais ji greitai praeina. Bet būna, kad gėda tampa nuolatiniu fonu ir pradeda lemti, kaip gyvename, mylime ir dirbame.
Kas ta gėda:
Gėda yra jausmas apie save, o ne apie poelgį. Kai jaučiame kaltę, galvojame: „Padariau kažką blogo.“ Kai jaučiame gėdą, galvojame: „Aš esu blogas.“ Kaltė skatina atsiprašyti ir ištaisyti klaidą, o gėda skatina pasislėpti.
Gėda gimsta santykiuose. Ji atsiranda tada, kai šalia kitų pasijuntame netinkami, nepriimti ar „ne tokie“. Gėda tarsi praneša, kad ryšiui su kitais gresia pavojus.
Gėda nėra vien bloga. Truputis gėdos padeda jausti ribas, saugoti savo intymumą ir gerbti kitus. Sunku tampa tada, kai jos per daug ir ji niekur nedingsta.
Kaip ją atpažinti:
Sunku priimti komplimentus, o kritika ilgai neišeina iš galvos.
Dažnai atsiprašinėjate, net kai nieko blogo nepadarėte.
Neprašote to, ko jums reikia, nes atrodo, kad tai per daug.
Stengiatės viską daryti tobulai, kad niekas nepamatytų jūsų silpnųjų vietų.
Po susitikimo ar pokalbio mintyse vis kartojate, ką pasakėte, ir graužiatės.
Kartais gėda pasislepia už pykčio, juokelių ar užsisklendimo.
Kodėl ji taip lengvai užsilieka:
Gėdai reikia tylos. Kuo labiau ką nors slepiame, tuo didesnė ir baisesnė ta paslaptis atrodo.
Dažnai ją išmokstame vaikystėje. Jei dažnai girdėjote „kaip tau ne gėda“, jei jūsų jausmai būdavo ignoruojami ar išjuokiami, gėda galėjo tapti įprastu būdu žiūrėti į save.
Ji atskiria nuo kitų. Kai jaučiame gėdą, atrodo, kad esame vieninteliai tokie. Todėl ir pagalbos prašyti sunkiausia būtent tada, kai jos labiausiai reikia.
Kaip padeda terapija:
Tai, kas buvo slepiama, galima pasakyti garsiai. Kai apie savo gėdą papasakojate žmogui ir jis neatsitraukia, ji dažnai sumažėja.
Pastebime gėdą tą akimirką, kai ji atsiranda. Pavyzdžiui, kai pokalbio metu nuleidžiate akis, staiga pakeičiate temą ar nervingai nusijuokiate. Tokią akimirką galime sustoti ir kartu pažiūrėti, kas vyksta.
Ieškome, iš kur atsirado vidinis teisėjas. Žodžiai, kuriais save kritikuojame, dažnai kažkada buvo išgirsti iš kitų. Kai tai suprantame, galime pasirinkti, ar norime ir toliau su savimi taip kalbėti.
Mokomės būti matomi. Pamažu ir saugiai bandote parodyti tai, ką ilgai slėpėte: norus, pyktį, silpnumą ar džiaugsmą.
Grupėje palengvėja dar kitaip. Kai kitas žmogus garsiai pasako tai, ką manėte esant tik jūsų paslaptimi, pajuntate, kad nesate vieni.
Kada verta kreiptis
Kai gėda ar savikritika užima daug vietos jūsų kasdienybėje.
Kai dėl jos vengiate artimų santykių, naujų galimybių ar savo norų.
Kai, kad ir ką darytumėte, nuolat jaučiatės „ne tokie“.
Kalbėti apie gėdą nelengva. Dažnai sunkiausia pasakyti pirmą sakinį, kad ji apskritai yra. Jei atpažįstate save šiame tekste, parašykite man. Pradėsime nuo to, ką jums saugu papasakoti, ir judėsime jūsų tempu.